Apsauginės priemonės nuo saulės

Saulės ir UV spindulių poveikis odai
Oda yra didžiausias žmogaus kūno organas, sudarantis apie 15 proc. kūno masės. Tai svarbus organizmo barjeras, per kurį vyksta žmogaus kūno sąlytis su aplinka. Todėl odos biologinės ir fizinės charakteristikos atlieka svarbų vaidmenį užtikrinant atsparumą aplinkos veiksniams, tokiems kaip įvairūs infekcinių ligų sukėlėjai, cheminės medžiagos ir, žinoma, UV spinduliai.

Saulės spinduliuotę sudaro įvairaus ilgio spinduliai – infraraudonieji (IR), matoma šviesa ir ultravioletinė spinduliuotė. Infraraudonieji spinduliai – tai 700 nm – 1 mm ilgio bangos, turinčios šiluminį efektą. Jie sukelia trumpalaikį odos paraudimą, gali lemti skausmą, dėl pakilusios odos temperatūros, gali sukelti ląstelių DNR pažeidimus, citotoksines reakcijas bei ląstelių oksidacinį stresą. Manoma, kad gali dalyvauti odos fotosenėjimo reakcijose, tačiau šie duomenys yra kontraversiški. Matoma šviesa – tai žmogaus akiai matomi 400-700 nm spinduliai. Jie odoje sukelia jos paraudimą, pigmentaciją, laisvųjų radikalų gamybą bei DNR pažaidas. Matomos šviesos sukeliama odos pigmentacija yra labiau būdinga IV-VI odos tipui pagal Fitzpatriką. UV spinduliuotė neigiamai veikia odą, skatindama odos fotosenėjimą, sukeldama odos nudegimus, priešvėžinius ir vėžinius pažeidimus, provokuodama fotodermatozes bei imuninės sistemos slopinimą. Pagal elektrofizines savybes, yra skiriami trys UV spinduliuotės tipai: UVA, UVB, ir UVC. Ozono sluoksnis sugeria 100 proc. UVC, 90 proc. UVB, bet tik labai nedaug UVA. Kiekvienam šių UV komponentų būdingi įvairūs poveikiai ląstelėms, audiniams ir molekulėms.

UVA spinduliai turi ilgiausias bangas (320–400 nm), tačiau pasižymi mažiausia energija lyginant su kitais UV spinduliais. Jie skverbiasi iki poodinio odos sluoksnio, lemia įvairių struktūrinių baltymų (pvz.: kolageno, elastino) pakitimus, dėl ko yra skatinimas odos senėjimas bei odos raukšlių formavimasis. Taip pat UVA lemia laisvųjų radikalų susidarymą, kas lemia baltymų ir DNR irimą. Kadangi UVA spinduliai yra skvarbūs, jie taip pat lemia odos vietinę imunosupresiją bei odos vėžių vystymąsi.
UVB spinduliai turi šiek tiek daugiau energijos nei UVA spinduliai. Jie gali tiesiogiai pažeisti odos ląstelėse esančią DNR, dėl ko yra skatinamas onkogenezės procesas odoje. Taip pat UVB spinduliai veikdami epidermį lemia odos nudegimus bei padidėjusią odos pigmentaciją. Taip pat šie spinduliai dalyvauja ir skatina vitamino D gamybą odoje, tačiau neigiamai veikia vietinę odos imuninę sistemą.
UVC spinduliams būdingos trumpiausios bangos (100–280 nm) ir didžiausia energija, lyginant su kitais dviem UV spindulių tipais. UVC spinduliuotė odai yra pavojingiausia, nes jai yra būdingas didžiausias mutageniškumas bei šie spinduliai sukelia stipriausius odos nudegimus. Tačiau jie natūraliai nedaro odai pažaidos, nes visi šie spinduliai yra sulaikomi ozono sluoksnio.
Aplinkos UV spinduliuotės poveikis priklauso nuo geografinės padėties, kuri, savo ruožtu, lemia saulės šviesos intensyvumą konkrečioje planetos vietoje. Atmosferos dalelės gali atspindėti, skaidyti ir slopinti UV spindulius, todėl UV dozė aplinkoje priklauso nuo to, kiek atmosferos UV spinduliai turi įveikti. Dėl šios priežasties UV dozės yra didesnės arčiau pusiaujo (prie pusiaujo saulės spinduliai patenka ant Žemės stačiausiu kampu), aukštesnėse vietovėse, taip pat esant mažam debesuotumui ar kietųjų dalelių sluoksniui. Žmogui tenkanti UV dozė priklauso ne tik nuo saulės spinduliuotės stiprumo, bet ir nuo to, kiek laiko praleidžiama lauke dirbant ar poilsiaujant bei nuo UV apsaugančių drabužių, apdangalų ir apsauginių kosmetinių priemonių nuo saulės naudojimo. Vietovėse arčiau pusiaujo paprastai yra šilta, todėl čia žmonės dažniau vyksta atostogauti ir ilsėtis, o vietiniai dažniausiai dirba lauke, vilkėdami lengvus, mažiau nuo saulės apšvietos apsaugančius drabužius, todėl jų kūno oda gauna daugiau saulės spindulių. Atitinkamai, jie gauna žymiai didesnes UV spindulių dozes iš aplinkos nei vidutinių platumų gyventojai.